+370 650 95326    pasaka@splius.lt

Klausimai – atsakymai

ELEMENTARIŲ MATEMATINIŲ VAIZDINIŲ FORMAVIMAS IKIMOKYKLINIAME AMŽIUJE

Ikimokykliniame amžiuje vaikai skirtingi ir jų domėjimasis veikla taip pat skiriasi. Kartais galima tikslingai sužadinti vaikų domėjimąsi vienais ar kitais dalykais, svarbu žinoti ar to tikrai reikia. Kiek gi turėtų mokėti vaikas pažinimo kompetencijos srityje prieš pradėdamas lankyti mokyklą? Prieš pradėdamas lankyti mokyklą būtų gerai, jei vaikas turėtų susiformavusias: -          kiekio (vienas, daug, mažai, keletas, lygiai, kiekvienas, likusieji...); -          dydžio (daugiau, mažiau, po lygiai, vienodai, didelis, mažas, aukštas, žemas, storas, plonas, ilgas, trumpas, platus, siauras); -          svorio (sunkus, lengvas, sunkesnis, lengvesnis, vienodo svorio); -          erdvės (aukštai, žemai, viršuje, apačioje, šalia, kairėje, dešinėje, prieš, už, po, šalia, pirmas, paskutinis...); -          laiko (rytas, diena, vakaras, naktis, šiandien, rytoj, vakar, pavasaris, vasara, ruduo, žiema, savaitės dienos....) sąvokas; -           pagrindinių geometrinių figūrų (skritulys, kvadratas, trikampis, keturkampis, ovalas...) pavadinimus; -          sudėties ir atimties veiksmų suvokimui reikalingas sąvokas (pridėti, atimti, buvo, liko...), pažintų skaitmenis nuo 1 iki 10. Kaip formuoti matematinius vaizdinius ikimokykliniame amžiuje? Visa tai turi natūraliai įsilieti į vaikų žaidimą ir praktinę veiklą. Aplink tiek daug daiktų, kuriuos galime suskaičiuoti, palyginti, dėti vieną prie kito (dideles sagas prie didelių, mažas prie mažų ir pan.). Važiuodami autobusu, ar eidami pasivaikščioti atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui („parodyk, kuris medis aukštas, o kuris žemas, kuris storas, o kuris plonas“, „kuris namas aukščiausias, o kuris - žemiausias“). Pastebėkite, kad takelis siauras, o gatvė plati. Lipdami laiptais galite suskaičiuoti kiek laiptų iki jūsų buto durų. Galima pirma bandyti spėti, o paskui pasitikrinti suskaičiuojant bet kokią daiktų grupę („kiek pintinėje yra obuolių, kiek mama nupirko saldainių „ir pan.). Mokytis skaičiuoti galima žaidžiant įvairius stalo žaidimus, skaičiuojant kauliuko „akutes“, kiek šaškių padėta ant lentos ir pan. Taip formuojamas kiekio suvokimas. Eidami pasivaikščioti ar apžiūrėdami namus, automobilius nepamirškite pastebėti jų numerius, reklamines iškabas. Vartydami knygutes atkreipkite dėmesį į skaitmenimis pažymėtus puslapius, parduotuvėje – prekių kainas ir pan. Sudėties ir atimties galima mokyti stebint paukščiukus parke. Tai bus ir tekstinių uždavinių suvokimo pagrindas, jei suskaičiuosite kiek paukštelių buvo, kiek nuskrido, o kiek jų dar liko tupėti ir pan. Užduotėlių sugalvoti galima labai įvairių. Erdvinių sąvokų galima mokytis žaidžiant kamuoliu: kamuolys virš galvos, ant žemės, metam į kairę, į dešinę pirmyn, atgal ir pan.). Orientacijos ž plokščioje erdvėje galima mokytis dėliojant dėliones, mozaikas, ornamentus iš gamtinės medžiagos ant plastilinu padengtos lentelės, piešiant („kairėje pusėje nupiešk namelį, dešinėje- mišką“ ir pan.) Svarbu, kad vaikas patirtų kuo daugiau sėkmės ir teigiamų emocijų, nejaustų jokio „spaudimo“ ir mokymo, kad tai vyktų natūraliai bendraujant su vaiku, žaidžiant, būnant kartu su juo. Parengė priešmokyklinio ugdymo pedagogė I. Kringelienė

LEISKIME VAIKAMS NORĖTI

Jei galėčiau iš naujo auginti savo vaiką Jei galėčiau iš naujo auginti savo vaiką... Pirmiau aš „pastatyčiau“ jo savigarbą, o namą vėliau. Pirštus daugiau naudočiau piešimui, o ne rodymui kas ne taip. Mažiau pastabų sakyčiau, daugiau paaiškinčiau. Žiūrėčiau ne į laikrodį, o į akis... Rūpinčiausi žinoti mažiau, ir žinočiau daugiau rūpintis. Dažniau apsikabinčiau ir skraidinčiau aitvarus. Nevaidinčiau rimto, o rimtai žaisčiau. Daugiau po pievas lakstyčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau. Dažniau paimčiau ant rankų ir mažiau tampyčiau. Kampe augantį ąžuolą dažniau pastebėčiau. Rečiau būčiau nepalenkiamas ir daug dažniau pritarčiau. Mažiau rodyčiau meilės jėgai, o daugiau meilės jėgą. Parengta pagal Diane Loomans Leiskime vaikams norėti Ką daryti tėvams, susidūrusiems su vaikų nerealiais norais? Ogi leisti vaikams norėti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad būtina pildyti visas vaiko užgaidas, tačiau reikia su pagarba ir supratingumu išgirsti tai, ko vaikas nori ir į tai reaguoti. Nereikia norais stebėtis, o juo labiau juos smerkti nei noro, nei paties vaiko. Tik kūrybingas vaikas moka ir gali norėti. Taigi jeigu jūsų sūnus ar dukra turi daug svajonių, norų ir troškimų, tai rodo didelį kūrybingumą, smalsumą, energingumą ir optimizmą. Vaikų norai yra gyvenimo variklis, pozityvios jėgos, skatinančios vaiką augti, tobulėti, atsiskleisti ir džiaugtis gyvenimu. Nebijokite vaikų norų, netgi jeigu jie jums atrodo neadekvatūs, kvailoki ar neįgyvendinami. Tiesiog leiskite juos vaikui išdėstyti, supratingai pasiklausykite ir gerbkite jo pasirinkimą. Net jei iškart žinote, kad tų norų negalėsite ar nenorėsite išpildyti, aiškiai tai pasakykite vaikui, tačiau nemenkindami jo svajonių. Kaip? Visai nesunkiai. Štai ketverių metų Almutė, atėjusi kartu su mama į parduotuvę, pareiškė norą įsigyti lėlytę ,o mamai reikėjo tik duonos ir pieno. Tačiau Almutės mama protinga moteris, ji neišdrožė dukrai moralo apie krizę ir tuščią piniginę, apie absurdiškus norus ir daugybę namuose esančių lėlių ir nepridūrė, kad jai baisiausiai nusibodo zyzimas. Mama atsakė: ‚,Taip tikrai labai gražios lėlės...Žinai, kai aš buvau maža, irgi norėjau nusipirkti visas lėles, kurios buvo parduotuvėje. Bet šiandien mes pirksime duonos ir pieno, nes taip esame susitarusios. O jei tu nori naujos lėlės, teks palaukti gimtadienio arba Kalėdų. Jeigu vaikui leidžiame norėti, neuždraudžiame pasidžiaugti savo noru, tuomet vaikas daug lengviau gali noro atsisakyti ar nusileisti. Kaip elgtis su vaiko norais
  1. Pripažinti vaiko norus ir jais džiaugtis. Visus vaiko norus reikia išklausyti, suprasti ir juos gerbti. Tai reiškia, kad vaikas yra smalsus, žaismingas, kūrybingas, nenuilstantis ir aktyvus, o visos šios savybės rodo, kad jis auga ir vystosi emociškai sveikas ir pasitikintis savimi.
  2. Patiems suaugusiems turėti norų ir troškimų. Tai leidžia daug geriau suprasti vaiką, kai jis kažko nori. Suaugę gali savo norais pasidalyti su vaikais, taip pat pakalbėti apie tai, kad norui išsipildyti gali reikėti laiko, pastangų ir kantrybės.
  3. Pasiūlyti alternatyvą. Jeigu vaiko noras atrodo nerealus, nesaugus ar per brangiai kainuoja, gal vaikas išsirinks panašų pigesnį žaislą, gal susiteps sumuštinį, bet ne pačiu aštriausiu peiliu, gal užuot vykus į vandens parką ar pan., pasimaudys ežere.
  4. Suteikti laisvės. Reikėtų vaikui suteikti erdvės, kad jis galėtų pasirinkti, atrasti, tyrinėti ir kurti. Kuo labiau jo aplinka pritaikyta prie jo amžiaus, tuo laisviau jis gali elgtis ir tuo lengviau suaugę susitaiko su jo norais. Jei norinčiam piešti vaikui aplinką pritaikysime taip, kad jis neišteptų savo drabužių ir kambario, tai vaikas galės laisvai kurti, piešti.
Kokiems norams sakyti „Ne“ 
  1. Jei vaiko noras pavojingas jo paties sveikatai ar gyvybei. Pvz.: žiemą eiti į lauką be pirštinių, žaisti su elektros prietaisais ar pan. 2. Jeigu vaiko noras pavojingas kito sveikatai. Pvz.: kai vaikas nori suduoti, įkąsti, per stipriai suptis sūpynėmis ar pan. 3. Kai vaiko noras pažeidžia kitų žmonių teises ar autonomiškumą. Pavyzdžiui, kai vaikas šeimos nariams trukdo dirbti, pertraukia pokalbį. 4. Kai vaikas savo norais terorizuoja tėvus, siekia juos nugalėti. Pvz.: kai vaikas sako: „Jei tu nenupirksi saldainio, tai aš ..., jei tu nepaseksi dar vienos pasakos, tai aš nemiegosiu ir pan.“ 5. Kai vaiko noras gali padaryti žalos gyvūnams ar daiktams. Pavyzdžiui, kai nori per stipriai suspausti gyvūną, piešti ant stalo, sienų ir pan. 6. Kai vaiko noras prieštarauja šeimos taisyklėms ir susitarimams. Pavyzdžiui, kai yra taisyklė televizorių žiūrėti vieną valandą,o vaikas nori ilgiau, kai nori valgyti jau išsivalęs dantis, o taisyklė neleidžia ir pan.
Paruošta pagal psichologės R. Pipirinės str. „Leiskime vaikams norėti“ Žurnale „Moters savaitgalis“ NR.38 2009m. rugsėjis Paruošė auklėtoja Stasė Mareckienė

KAD PASAKOS DUOTŲ NAUDOS

         Pasakos – tai vadovėlis, iš kurio mažasis žmogutis pradeda mokytis gyventi. Jose viskas vyksta pagal stebuklų dėsnius. Ir drauge pasakose viskas vyksta pagal realius gyvenimo dėsnius. Tik pasakų forma prasimanyta, o jų turinys – tai ne vienos kartos gyvenimo patyrimas. Pasakos daugiasluoksnės, ir vienas iš tų sluoksnių – šios saugumo pamokos, kurias turi įsisavinti mūsų vaikai. Klausydamasis liaudies pasakų ir aptardamas jas su jumis, vaidindamas ir žaisdamas jose, mažylis lengvai suvoks, kad „kitame“ pasaulyje, didžiajame, būtina laikytis tam tikrų taisyklių: netikėti kuo pakliuvo, šauktis pagalbos, neperžengti draudimų, nesibaiminti ir nepasiduoti. Daug kartų kartodami šias nesudėtingas, tačiau labai svarbias pasakų tiesas, jūs išmokote vaiką ir budrumo, ir atsargumo. Labai svarbu nebauginti vaiko ir neapjuodinti aplinkinio pasaulio. Pamažėle vaikas įstengs suprasti, kad pasaulis įvairus, kad jame yra ir geruolių, ir piktuolių, ir nuo tavęs paties priklauso, į kieno rankas, į kokią aplinką pakliūsi. O jeigu ūmai pakliūsi į kokią bėdą – mokėk iš jos ištrūkti, grįžti namo gyvas ir sveikas. Ko išmokys pasaka Štai jums pavyzdžiai, kokios gali būti temos pašnekesiams ir žaidimams ar vaidinimams pagal pasakas:
  • Mažyli, būk pasiruošęs netikėtumams. Ne visi pas tave ateina norėdami gero. Kartais ir sprukti ne tik ne gėda, o galima ir netgi reikia („Žąsys ir lapė“).
  • Nebūk naivus, mažyli, nesiduok paperkamas, kad ir labai kas nors tau pataikautų.
  • Jei kas tave pergudravo ar apgavo, ir įkliuvai į bėdą, šaukis pagalbos, šauk kuo garsiau, sukelk daug triukšmo („Katinėlis, gaidelis ir lapė“).
  • Pasitikėjimas žmonėmis – puikus bruožas, bet aklas pasitikėjimas – pavojingas („Vilkas ir septyni ožiukai“).
  • Ateičiai: nieko nesikviesk ir neįsileisk, kai tu namie esi vienas. Neatidaryk durų, niekam nesakyk telefonu, kad namie nieko nėra. O gal tai atėjo gudri lapė.
  • Sutartinai bet kurį priešą galima įveikti („Kaip žvėrys žiemojo“).
  • Nebūna beviltiškų situacijų. Kad ir kas atsitiktų, išeitis visada yra, reikia tik gerai pagalvoti.
  • Įžvelk esmę, ieškok priežasties, kodėl tau nesiseka ir ką reikia padaryti, kad tau sektųsi. Pamenate pasaką apie jaunikaitį ir slibiną baisūną? Kad ir kaip stengėsi jaunikaitis, kad ir kaip kovėsi, o visos nukirstos slibino baisūno galvos vėl ataugdavo. Ką daryti? Gerai pagalvojęs jaunikaitis suprato, kad paslaptis ir jėga glūdi slibino ugniniame piršte, tai per jį baisūnas vis atgaudavo jėgas. Argi tai nėra naudinga pamoka: kai kas nors nepavyksta, kas nors nesiseka – nepasiduok. Nemojuok kardu kaip pakliuvo, ieškok tikros savo nesėkmių priežasties. Surask ją, pašalink ir tada sėkmė sugrįš.
Parengė neformaliojo ugdymo mokytoja Rita Gintilienė

PIRMŲJŲ VAIKO DANTUKŲ PRIEŽIŪRA

Tik išdygus pirmiesiems vaiko pieniniams dantukams, būtina pradėtijuos valyti. Tai mes galime daryti drėgna marle ar sudrėkinto audinio gabalėliu ryte ir vakare. Prieš miegą išvalyti kūdikiui dantukus ypač svarbu, nes miegant sumažėja seilėtekis, savaiminis burnos apsivalymas ir jie greičiau yra pažeidžiami karieso. Neišvalius dantų prieš miegą, juos visą naktį žalos bakterijos ir cukrus, dėl kurių ir atsiranda skylučių. Todėl labai svarbu, kad vaikas, prieš eidamas miegoti, išsivalytų dantis. Maždaug dvejų metų amžiaus vaikus reikėtų mokyti naudotis šepetėliu. Iš pradžių vaikai imituoja tėvus. Tėvai turėtų mokyti atlikti teisingus valymo judesius. Maždaug 2,5–3 metų vaikus, kai jie jau moka išsiskalauti burną ir nenuryja pastos, reikia mokyti naudotis dantų pasta. Dantis reikia valyti 2–3 min. po pusryčių ir vakarienės, šluojamaisiais judesiais nuvalyti liežuvį, naudoti vaikiškas pastas. Pradėjus valyti krūminius dantukus šepetėliu galima šerelius suvilgyti befluore vaikiška dantų pasta ir taip pratinti vaiką prie jos skonio. Tol, kol vaikas nemoka išsiskalauti burnos nenurydamas skysčio, reikia naudoti befluores vaikiškas pastas. Pradėjus naudoti fluoro turinčią pastą iš pradžių tik suvilgdome ja šepetėlio šerelius. Po pusės metų pastos dedame pagal vaiko rankos mažojo piršto nagelio ilgį. Vaikui augant nagelis ilgėja, todėl pastos reikia vis daugiau. Vaiką reikia pratinti valytis dantukus nuo mažų dienų, tačiau iki 7-8 metų dantis jam turi valyti tėvai. Kol mažylis nemoka rašyti, jo rankytės judesiai dar nėra pakankamai išlavinti tinkamai išsivalyti dantis. Vaikas gali pats pratintis valyti dantis šepetėliu, bet pabaigti dantų valymą turi tėvai. Smėlio laikrodis - vienas iš būdų kontroliuoti, ar gerai vaikas išsivalė dantukus. Kuo ilgiau pasta ir šepetukas bus burnoje, tuo didesnė tikimybė, kad švariau išsivalys. Jei vaikui nepatinka valytis dantukus, leiskite prieš save laikyti veidrodėlį, kad jis matytų, kas daroma. Kitas patogus būdas patikrinti, ar neliko apnašų – specialios tabletės, kurias sučiulpus ryškia spalva nusidažo likusios apnašos. Vaikai patys įsitikina, kad dantukai nuvalyti nekokybiškai, ir skuba kuo greičiau nušveisti ryškias dėmes (tokių tablečių gali skirti bet kuris vaikų odontologas). Kartais tėvai čiulptukus tepa cukrumi arba medumi. Pirmieji dantys saldumynams virstant rūgštimis greitai pažeidžiami, vystosi vadinamas juodasis kūdikių „buteliuko ėduonis“, nuo kurio dantys nulūžta iki pat šaknų. Dažniausiai jis pažeidžia 1,5 – 2, 2–4 metų vaikų dantis. Tėvai atvyksta pas stomatologą, kai pastebi, kad ant 4 priekinių kandžių atsiranda rudos dėmės, ertmės, dar vėliau dantų vainikai nulūžta, lieka vienos šaknys, kurios negydomos supūliuoja. Pgrindinė šios ligos priežastis, kaip jau minėjome – angliavandenių turinčių skysčių gėrimas, ypatingai prieš užmiegant,  dantukai nuolatos mirksta piene, saldintose arbatėlėse ar pan. ir, žinoma, yra nevalomi. Pirmasis apsilankymas pas dantistą   Mažylį pas dantistą reikėtų nuvesti sulaukus pirmojo gimtadienio. Keletas patarimų, ką reikėtų daryti ir ko ne, ruošiantis apsilankymui: Prieš vesdami vaiką pas dantistą, apsilankykite pas jį patys ir susipažinkite.
  • Iš anksto susitarkite, kada galėsite atvesti vaiką.
  • Pasitarkite su gydytoju dėl vaiko burnos priežiūros.
  • Aprodykite ir papasakokite vaikui apie dantisto kabinetą. Nusiveskite jį, kai patys taisysite dantis, kad vaikas susipažintų su aplinka.
  • Neatidėliokite pirmo apsilankymo, laukdami, kol suges dantukas.
  • Negąsdinkite vaiko nuolat kartodami: “Tik truputį skaudės” arba “Nebus jau taip blogai”. Taip tik labiau padidinsite vaiko nerimą.
Straipsnį parengė: Auklėtojos  J. Bekintytė ir R. Urmonienė (Straipsnis parengtas pagal: straipsnius iš interneto: <http://grazisypsena.lt/paslaugos/vaiku_dantu_prieziura.html>; <http://www.pasveik.lt/sveikatos-ir-medicinos-naujienos/dantu-prieziura--nuo-pirmu-dienu/44794>; <http://www.zebra.lt/lt/laikas_sau/mamoms/kudikyste/ar-reikia-valyti-kudikiu-dantis-126661.html>; <http://www.mamoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=104&Itemid=0>. Taip pat pagal: S. Milčiuvienės, E. Slabšinskienės ir kt. ,, Vaiko dantų priežiūra/knyga tėvams“ Kaunas. 2001.)

M. MONTESSORI UGDYMO SISTEMA

Psichologai tvirtina, kad pirmieji penkeri vaiko gy­venimo metai yra labai reikšmingi jo psichikos vystymui­si, asmenybės pagrindų formavimui. Todėl labai svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga ir vystosi, ko ir kaip jis yra mokomas. Vienas iš būdų garantuoti visapusišką vaiko ugdymą yra M. Montessori metodas. M. Montessori sistemoje akcentuojami pojūčiais grin­džiami vaiko psichikos lavėjimo periodai. Todėl vaikams didaktinė medžiaga turi būti pateikiama orientuojantis į amžiaus tarpsnius, kada yra tinkamiausias laikas vienos ar kitos funkcijos atsiradimui ar plėtrai. Tai ryškiai pa­rodyta jos sukurtoje vaikų mokymo skaityti ir rašyti sis­temoje. Pagal ją leidžiama vaikui veikti laisvai ir sava­rankiškai. Vaikas neverčiamas imtis kokio nors griežtai nurodyto darbo, jis gali laisvai vaikščioti, veikti. Bet tai nereiškia, kad su priemonėmis gali veikti chaotiškai. Kiekviena mokymo priemonė turi savo tikslus ir panau­dojimo būdus. M. Montessori sistema pagrįsta vaikui keliamu būtinu reikalavimu „mokytis veikiant". Dirbdamas, veikdamas su įvairia medžiaga, vaikas ne tik su ja susipažįsta, įgyja darbo įgūdžių, bet per judesį, per ranką lavina savo protą, psichinius procesus, tuo paruošdamas dirvą tolesnei jų plėtros pakopai. M. Montesori sistemoje vertingi yra gyvenimo pratimai. Jie - vaikų pasirengimo tolesnei pažinimo veiklai pagrin­das. Pvz.: rankų plovimas dubenyje, skalbimas, daržovių bei vaisių pjaustymas, indų plovimas, grindų šlavimas yra rankos paruošimas rašymui. Be to, tie pratimai padeda pasirengti pažinimo veiklos studijoms. Mūsų įstaigos grupių veikose taip pat atsispindi kai kurie M. Montessori sistemos elementai pvz.: vaikai patys tvarkosi savo stalčius į juos ne tik gražiai susidėdami savo daiktus, bet ir išsivalydami, išsiplaudami. Nemažai kūrybinių darbelių atlieka naudodami gamtines medžiagas. Vaikai mokosi dalintis, išlaukti savo eilės norėdami daikto ar žaislo kuris grupėje yra tik vienas ir pan.. Vaikai yra skatinami patys ieškoti kelio iš susidariusios situacijos, kilus ginčui.   Paruošė auklėtojos J. Bekintytė ir L. Lesniauskienė

PADĖKITE VAIKUI PAMILTI KNYGAS

       Skiepyti vaikui meilę knygoms niekada nebus per anksti. Svarbiausia atminti, jog neverta stengtis ikimokyklinuką mokyti skaityti tiesiogine prasme, o parodyti, kad skaitymas smagus ir jaudinantis užsiėmimas. Štai kaip galite tai padaryti:

Ø     Įpraskite skaityti. Tegul skaitymas jūsų mažyliui būna ypatingas. Sukurkite knygelių skaitymo įprotį. Ø     Užsirašykite į biblioteką. Eikite į biblioteką, kai tik nori vaikas. Parodykite vaikui visas knygas, kurios ten guli. Ø     Kalbėkite apie paveikslėlius. Rinkitės spalvingas knygas su gražiais paveikslėliais ir kalbėkite apie iliustracijas su vaiku. Ø     Rodykite gerą pavyzdį. Jūsų vaikas nori būti panašus į jus. Skaitykite prie vaiko. Ø     Skaitykite vaikui išraiškingai. Parodykite, kad knygos gali atgyti. Pakvailiokite, skleiskite žvėrių garsus ir pan. Ø     Skaitydami, rodykite žodžius. Ikimokyklinukai mokosi skaitymo pagrindų – kad tekstas eina iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, kad knygos turi viršelį ir nugarėlę. Paaiškinkite knygos dalis, parodydami viršelį, o skaitomą tekstą veskite pirštu. Ø     Paieškokite knygų, kurios sudomins jūsų vaiką. Skaitykite pačias įvairiausias knygas: apie dinozaurus, automobilius, fėjas, gyvūnus ir pan. Padėkite vaikui rasti knygų, atitinkančių jo interesus. Ø     Kalbėkitės apie knygas, kurias skaitote. Ø     Skaitykite visur. Parodykite vaikui, kad skaitymas yra svarbi gyvenimo dalis. Skaitykite parduotuvių iškabas, meniu ir pan. Ø     Tegul knygos būna kasdienio gyvenimo dalimi, o ne švente. Ø     Elkitės pagal situaciją. Neverskite vaiko sėdėti, kol skaitote, jei jis nerimsta. Augant vaikui, jo dėmesio sutelkimas vis ilgės.  

Parengė auklėtoja Kristina Jančiūtė

KŪRYBINIS - VAIDMENINIS ŽAIDIMAS - VAIKŲ GYVENIMO BŪDAS

Ankstyvojo amžiaus vaikai pasaulį pažįsta per sensomotorinę veiklą. Jie reaguoja į tai, ką patiria per savo pojūčius ir veikdami. Šio amžiaus vaikai tęsia daiktų tyrinėjimą ir pradeda juos tikslingai naudoti. Stato kaladėles, įvairiai su jomis manipuliuoja, žaidžia su daiktais įsivaizduodami juos kuo kitu. Palikti laisvai žaisti vaikai daro tai, ką pedagogai vadina kūrybiniu – vaidmeniniu žaidimu. Kodėl vaidybinis žaidimas toks svarbus? Mažiems vaikams ugdimasis ir žaidimas neatskiriami. Kad ugdymas būtų veiksmingas, žaidimas turi būti savarankiškas, o ne sugalvotas suaugusiųjų. Žaidimas – tai vaizduotės tikrinimas ir informacijos išskyrimas iš gautų žinių. Žaisdami vaikai įgyja įgūdžių ir geriau supranta pasaulį. Vaidmeninis – kūrybinis žaidimas patenkina vaiko poreikius jo mažame pasaulyje. Šių žaidimų metu vaikai gali būti vairuotojais, keleiviais, eismo reguliuotojais, pėsčiaisiais ir t.t. Žaisdami vaikai geriau supranta jausmų ir elgesio tarpusavio ryšį, randa dvasinį pasitenkinimą, padeda atrasti problemas ir jas spręsti. Mažyliai įsitraukę į kūrybinį žaidimą, turi daug minčių ir jų vaizduotė aktyviai veikia. Reikia stebėti vaikus ir įsijungti į jų veiklą, pasirenkant kokį nors vaidmenį ir tarpusavyje bendrauti. Vaikai žaidimuose vaizduoja veiksmus, kurį matė namuose, gatvėje, darželyje, parduotuvėje. Suaugusieji turi paruošti vaikus tam tikriems atvejams ir žinoti ar jie suprantami vaikams. Labai svarbi žaidimo pradžia. Suaugęs gali pats pradėti žaidimą ir „išeiti“ iš jo nenutraukiant veiksmo. O jeigu žaidimas „žlunga“ suaugę gali įsijungti ir padėti toliau vykdyti žaidimo eigą. Suaugusieji prasmingai parenka priemones atitinkančias tobulėjančių vaikų gebėjimus ir augančius interesus. Kadangi neįmanoma tiksliai numatyti vaikų reakcijos ir kas juos sudomins, reikia stengtis numatyti galimybes. Pozityvi sąveika skatina vaiką užmegzti santykius ir prisidėti prie jo ugdymo. Antrųjų gyvenimo metų vedančioji veikla, nulemianti jų psichinį vystimąsi – vaikų veiksmai su daiktais. Šie veiksmai pamažu darosi vis sudėtingesni. Pasirodo vaizdinio – veiksmingo mąstymosi užuomazgos. Veiksmų su daiktais pagrindu atsiranda ir paprasčiausios kūrybinio žaidimo užuomazgos. Ankstyvojo amžiaus vaikų žaidimui geriausia tinka patrauklūs, vaikams įprasti ir žinomi daiktai bei gamtinės medžiagos. Bet koks daiktas, kurį vaikas gali tyrinėti, sudėti, atskirti, stumti, ridenti yra žaislas. Visi žaislai turi būti saugūs ir atitikti higieninius reikalavimus, nes vaikai juos tyrinėja visais jutimais. Patrauklūs, judantys, spalvingi žaislai skatina vaikus pokalbiui ir veiksmui. Pirmiausia jie pradeda mėgdžioti ir tyrinėti, vėliau žaisti kūrybinius – vaidmeninius žaidimus. Kadangi ankstyvojo amžiaus vaikai daugiausia lavina pagrindinius smulkiuosius judesius, jiems galima pateikti drabužėlių, reikiamų rinkinių, kilimėlių, virvelių, vamzdelių, medžiagos skiaučių, dėžių ir lentelių, kurie vėliau virsta traukinukais, lėktuvais, valtimis, lovytėmis. Prieš išmesdami pamąstykime, gal vaikai tai panaudos kūrybiniuose – vaidmeniniuose žaidimuose. Kad vaikas vystytų žaidimų nuoseklią eigą, reikia, kad jis būtų tai matęs arba aptaręs su suaugusiais. Neatmetama ir fantazijos galimybė. Bendravimo ir ugdymo poveikis plečia vaiko ryšius su aplinka. Vaikas padeda įsisavinti elgesio taisykles, skatina iniciatyvą kreiptis į suaugusį. Užsimezga patys paprasčiausi santykiai su kitais vaikais: jis domisi bendraamžiais, jų veikla, stengiasi pamėgdžioti, nori žaisti šalia, kalbina mimika ir žodžiais, bando įsijungti į kitų vaikų vaidybinius veiksmus.Ankstyvajame amžiuje pradeda skirtis atskirų vaikų vystimosi tempai ir pobūdis. Todėl, vaikus ugdant, reikia atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualias savybes.   Paruošė „Viščiukų“ grupės auklėtojos Danutė Rimkienė, Jurgita Motiejaitienė

NETINKAMAS VAIKO ELGESYS

Nervingi, agresyvūs vaikai, iš karto visų pastebimi. Kad ir kur jie pasirodytų – žaidimų aikštelėje, vaikų darželyje, mokykloje ar pas draugus, - ten tuoj pat kyla ginčai, peštynės. Suaugusieji pravardžiuoja juos labai įvairiai: ramybės drumstėjais, chuliganais, mušeikomis ir t.t. O dažnai tai tik nekantrūs vaikai. Nemokėdami paaiškinti, ko iš tikrųjų nori, ar pasijutę nesuprasti, jie nesugeba suvaldyti savo temperamento. Nevertėtų dėl to labai nerimauti. Tokiems vaikams dar reikia laiko, kad tėvų padedami išmoktų įsitvirtinti saikingesnėmis priemonėmis, įprastų bendrauti, išsiaiškintų santykius kalbėdamiesi. Tiesa, yra ir tokių vaikų, kurie tyčia lyg pašėlę puola vaikus, tarsi kitokio būdo susitarti nė nežinotų. Dažniausiai tokio elgesio priežastis  - baimė. Jie mano, kad tik rankomis ir kojomis galima įveikti kitus vaikus. Kartais suaugusieji patys neapgalvoję paskatina agresyvaus elgesio įsitvirtinimą:
  • Demonstruodami jėgos skirtumą ir juo naudodamiesi (stato į kampą, pašiepia, kritikuoja, muša).
  • Netinkamu atsaku į agresyvų elgesį (nusileidžia, atsisako anksčiau iškeltų reikalavimų ir pan.).
  • Liepia, priverčia liautis elgtis netinkamai, patys panaudodami jėgą ir agresiją. Netinkamas vaikų elgesys laikinai sustabdomas, tačiau agresyvumas paskatinamas ir bus naudojamas ateityje kaip kritinės situacijos kontrolės būdas.
  • Skatina vaiką atsimokėti tuo pačiu jį nuskriaudusiam vaikui, taigi vaikas mokosi atkeršyti.
  • Suaugusieji patys įsitraukia į jėgos varžybas su vaiku. Taip pralaimi ir tėvai – juk jie nenori skatinti vaiko agresyvumo ir vaikas – jis galėtų išmokti bendrauti taikiai, bet savo aplinkoje mato tik prievartos modelį.
Jei vaikas nuolat blogai elgiasi: priešinasi, reiškia nepasitenkinimą žodžiais ir veiksmais, demonstruoja žiaurumą, keikiasi turite padaryti tris dalykus: 1. Nustatyti galimas tokio elgesio priežastis ir pradėti jį keisti .Gal būt neigiamas vaiko emocijas sukelia per menkas dėmesys jam. 2. Sukurti ramią ir pagarbią atmosferą, visada vaikui padėti ir skatinti jo veiklą, nesuteikti jokio pagrindo iššaukiamai elgtis. Pats veiksmingiausias būdas padėti atžaraus būdo vaikams pasitaisyti – sudaryti jiems galimybę veikti savarankiškai. Jiems turi būti leidžiama rinktis, vadovauti ir atsakyti už savo poelgius, pajusti, ką reiškia gerai elgtis su kitais, parodyti, ką jie sugeba, leisti jiems susilaukti dėmesio, būti mėgstamiems ir suprastiems, būti laikomiems lygiais su suaugusiais ir įvairiais būdais skatinamais veikti. 3. Įsikišti, esant reikalui, ir pasistengti, kad vaikas atgautų savikontrolę ir veiklumą . Jei vaikas prasikalsta, suaugusieji dažniausiai jį vienaip ar kitaip nubaudžia. Deja, tai pats neveiksmingiausias ir netinkamiausias būdas padėti vaikui pasitaisyti. Tokios bausmės kaip žodinis pažeminimas, mušimas, stumdymas arba draudimai niekada nieko gero neduoda. Geriausią poveikį vaiko elgesiui daro apsimetimas, kad nepastebima jog jis blogai elgiasi. Tėvai visų pirma turi parodyti vaikui, kad supranta jo jausmus, o po to padėti jam išmokti elgtis kitaip. Suaugusieji turėtų naudoti įvairius poveikio būdus; vienam nepavykus, bandyti kitą. Pastebėjus blogą vaiko elgesį jie turi išanalizuoti situaciją, remdamasis savo žiniomis apie vaiką, o paskui perrinkti veiksmingiausias priemones ir jas pritaikyti. Kuo daugiau veikimo būdų žinosite ir naudosite, tuo didesnė tikimybė, kad surasite veiksmingiausią.   Parengė auklėtoja Monika Petkauskienė Naudota literatūra: 1. Cornelia Nitsch, Cornelia von Schelling, Kaip nustatyti vaikams leistino elgesio ribas, Vilnius, 1999. 2. Švietimo aprūpinimo centras. Priešmokyklinio ugdymo turinio įgyvendinimas. Metodinės rekomendacijos . Vilnius, 2004. 3. Gage N.L., D.C.Berliner, Pedagoginė psichologija, Vilnius, 1993.

DAINAVIMO REIKŠMĖ

Dainavimas – vienas iš pagrindinių svarbiausių žmogaus poreikių, turinti didelės įtakos žmogaus protinei veiklai, savarankiškam mąstymui, formuojantis vaizduotę, atmintį, suteikiantis emocinių potyrių ir išgyvenimų. Daugelis mokslininkų (F. Lysenko, A. Antanasova, C. Kolevas) teigia, kad melodinė klausa intensyviai lavinama dainuojant. Dainavimas yra pati prieinamiausia vaikui veikla darželyje. Dainuodamas mažylis geriau išreiškia savo jausmus, nuotaikas, širdimi pajaučia dainos turinį. Balsas yra pirmasis muzikos instrumentas, kurį žmogus išmoksta valdyti. Sakoma, jog vaikas pradeda dainuoti tada, kai pradeda guguoti. Mažylis mokosi dainuoti pamėgdžiodamas, lygiai taip, kaip jis mokosi kalbėti. Vokalinių garsų poveikis vaikui yra stipresnis nei instrumento. Dėl to vaikus galima ir reikia pradėti mokyti dainuoti pirmaisiais jų gyvenimo metais, nes tokio amžiaus vaikai geba pamėgdžioti mokytojo balsą ir įvaldyti atitinkamą dainavimo techniką. Kiekviename amžiaus tarpsnyje vaikai mokosi taisyklingai dainuoti, nepriekaištingai intonuoti, pratinasi aiškiai ir gerai artikuliuoti dainuojamą tekstą, taisyklingai kvėpuoti. Taigi lavinama jų klausa ir balsas. Pastebėta, kad dainuodami vaikai greičiau išmoksta taisyklingai tarti priebalsius, tobulėja jų kvėpavimo įgūdžiai, aiškiau formuojami garsai. Dainavimas padeda ugdyti estetinius vaikų jausmus, muzikinį skonį. Dainuojant visada kyla emociniai išgyvenimai, klausantis gražaus balso skambesio, atsiranda noras pačiam bandyti kurti. Dainavimas ne tik turtina vaiko jausmus, bet ir auklėja jį doroviškai. Dainos, kurios išreiškia kilnias žmogaus mintis ir jausmus, veikdamos vaiko emocijas, tampa jo estetinio ir dorovinio auklėjimo šaltiniu. Dainavimo reikšmė muzikiniam ir bendram vaiko vystymuisi yra akivaizdi. Dėl to jam reikia skirti didelį dėmesį visoje muzikinio ir bendrojo lavinimo sistemoje. Parengė neformaliojo ugdymo mokytoja Armida Baltutytė – Bražienė Naudota literatūra: Katinienė A., Vaičienė A. Muzika vaikų darželyje. – Šiauliai, 2001. Mažosios dainelės. / Sudarė Vaičienė A. – Šiauliai, 2001.

VAIKO ADAPTACIJA LOPŠELYJE

       Šiandieninėje mūsų visuomenėje aktuali vaiko pradėjimo lankyti darželį tema. Pradėjus lankyti lopšelį, mažylio gyvenimo sąlygos pasikeičia, jis patiria daug naujų emocijų. Labai svarbu tėvams žinoti, kad adaptacijos laikotarpis kiekvienam vaikui trunka nevienodai. Adaptacija lopšelyje gali trukti savaitę, dvi ir ilgiau, būti lengva, vidutinio sunkumo ir sunki, priklausomai nuo kiekvieno vaiko individualių savybių. Todėl tėveliai turėtų ruošti vaikus lopšeliui iš anksto.
Pagrindinės vaiko streso priežastys. Vaikas stresuoja pradėjęs lankyti lopšelį, kuomet tenka atsiskirti nuo mamos, pasikeičia kasdieninė aplinka. Todėl mažylis verkia, protestuoja, ilgisi tėvų bei namų šilumos, kol po truputį apsipranta ir pradeda jaustis saugiai. Tuomet svarbiausias įvykis vaikui tampa – susipažinimas su bendraamžiais ir auklėtojomis.
Patarimai tėvams:
Ø      Kartu su vaiku apsilankykite grupėje. Susipažinkite su būsimomis auklėtojomis, grupės aplinka bei dienos ritmu;
Ø      Pirmomis dienomis vaiką į lopšelį patariama vesti tam šeimos nariui, prie kurio mažylis yra mažiau prisirišęs;
Ø      Leiskite vaikui pačiam pasirinkti ir į grupę atsinešti mėgstamą žaisliuką, patinkančią knygutę;
Ø      Pirmomis dienomis vaiką lopšelyje palikite ne ilgiau kaip iki pietų;
Ø      Vaikui suprantamai paaiškinkite, kuriam laikui jį paliekate, kada ateisite jo pasiimti;
Ø      Ilgai neužsibūkite grupėje atvedę vaiką, nes ilgas atsisveikinimas vaikui būna labai sunkus;
Ø      Atsisveikindami perteikite teigiamas emocijas, nusišypsokite;
Ø      Venkite išankstinės neigiamos nuostatos, viskam turėkite teigiamą požiūrį, nes nuo jo priklausys vaiko noras lankyti lopšelį;
Ø      Būkite kantrūs ir atminkite, kad priprasti prie bet kokių pokyčių reikia laiko, nes visi esame skirtingo būdo, charakterio ir temperamento.
         Remiantis šiais patarimais, galima akcentuoti, kad tik vieni kitus suprasdami, padėdami vienas kitam, padėsime vaikams greičiau įveikti adaptacinį laikotarpį. Kuomet vaikai lopšelyje jausis saugūs, mylimi, pasitiks ir išlydės tėvelius su šypsenomis, tuomet ir šaltos rudens dienos taps šiltos ir saulėtos.
Parengė:
„Kačiukų“ grupės auklėtojos:
Roma Urmonienė, Kristina Jančiūtė

BŪSIMO PIRMOKO TĖVELIAMS

Vaikas mokyklai turi būti ruošiamas ne tik paskutinę vasarą prieš mokyklą. Kiekvieni vaiko augimo metai yra svarbūs, ruošiant vaiką mokyklai. Paskutiniai metai - ypač svarbūs įgūdžiams, reikalingiems tolimesnėje pasikeitusioje aplinkoje, formuoti. Pagal dabartinį Lietuvos Respublikos Švietimo įstaymą, vaikas privalo pradėti lankyti mokyklą tada, kai jam tais kalendoriniais metais sukanka 7 metai. Kai iškrenta pirmieji dantukai ir, kai nusibosta miegoti pietų miego ar eiti į darželį, metas - į mokyklą. Jau dabar reikia vaikus nuteikti, kad rudenį ne tik eis į mokyklą, bet ir mokysis. Mokymasis - tai labai rimta ir atsakinga veikla, už kurios sėkmę bus atsakingas jis pats. Tai rimtas įsipareigojimas vaikui. Jį turi lydėti tėvų palaikymas ir pasitikėjimas. Reikia tik tikėti savo vaiku, nuteikti jį, kad jis pajėgs ir sugebės mokytis, mylėti jį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks jums patiktų. Sėkminga pirmoko adaptacija mokykloje didele dalimi priklauso nuo to, kaip vaikas paruošiamas ir nuteikiamas šeimoje. Būtina kalbėti su vaiku apie tai, kas jo laukia. Dažniausiai pirmieji tėvų ima klausinėti patys vaikai. Kai kurie nerimauja, kaip jiems seksis, kiti tiesiog domisi, kaip ten mokykloje viskas vyksta ir pan. Atsakykite, paaiškinkite. Pirmiausia, vaikas turėtų būti socialiai pasiruošęs, mokėti užsirišti batų raištelius, persirengti, apsivilkti sportinę aprangą, užsisegti sagas, mokėti laikytis higieninių reikalavimų ir pan. Pasitaiko, kad kai kurie vaikai įsivaizduoja, jog mokykloje žais su lėlytėmis, mašinėlėmis. Tokie vaikai psichologiškai dar nesubrendę mokyklai. Būna pirmokų, kurie nesupranta, ko iš jų norima. Tėvai gali ir turi padėti vaikams susikaupti, papasakoti. Atkreipkite dėmesį į vaiko kalbą. Jis jau turi mokėti dalytis įspūdžiais. Jei tai sunkiau sekasi, pravartu su vaiku pasimokyti, pavartyti knygutes, aptarti paveikslėlius, bandyti sukurti pasakojimą pagal iliustracijas ir pan. Lavinti kalbą būtų galima, aptariant vaiko dienos įvykius: kaip jam sekėsi darželyje, ką jis ten veikė ir pan. Klausinėkite vaikų "kodėl?". Prašykite, kad atsakytų ne vienu žodeliu, o pilnais sakinukais, - tai padės rašant rašto darbus. Skatinkite vaikus kurti pasakojimus, juos iliustruoti piešiniais. Piešiant, leiskite naudotis liniuote, jei jis to nori, pabandyti nupieštą figūrą iškirpti ir t.t. Jei deklamuoja eilėraštuką, tegu jį mokosi išraiškingai, aiškiai, neskubant. Pratinkite vaiką išklausyti kalbantį žmogų, tai padės vaikui įsiklausyti į mokytojo aiškinamą dalyką, išgirsti kalbantįjį. Namuose, kelionių ar išvykų metu nepraleiskite progos skaičiuoti, kiek yra daiktų, kiek vaikas mato medžių, namų, mašinų, palyginti ko daugiau, ko mažiau, atkreipti dėmesį į kairę, dešinę puses, nes pasitaiko, kad 7-mečiai dar maišo. Akcentuokite, kad dešiniarankiui - dešinė rankelė darbščiausia, ir atvirkščiai. Jei vaikas kairiarankis, netrukdykite jam dirbti kairia ranka. Dabar galima ir parkerius, ir žirkles įsigyti kairiarankiams. Labai svarbu teigiamai nuteikti vaikus mokymuisi, negąsdinti vaiko mokykla. Pats laikas ruošti pirmoko kraitelį. Kuo anksčiau - tuo geriau. Išsirinkite kuprinę, sąsiuvius, parkerį ir t.t. Gal kaip tik laikas pagalvoti apie pirmo tikro sportinio kostiumo įsigijimą, kurio reikės kūno kultūros pamokose. Leiskite vaikui pajusti, kad šis etapas žymi jo išaugimą iš darželinuko į "didžiuką". Tegu jis pasidžiaugia tuo. Leiskite vaikui pasidžiaugti naująja kuprine, rašymo priemonėmis bei kitais mokyklai skirtais dalykais. Tegu mokosi juos susidėti ir vėl išimti iš kuprinės. Taip pasiruošęs ir atėjęs į mokyklą, vaikas galės skirti didesnį dėmesį kitiems užsiėmimams. Kokių priemonių prireiks būsimam pirmokui, tikslų sąrašą išgirsite mokykloje, nes būsimų pirmokų mokytojos parengia jį pagal savo darbo metodiką. Kad sumažėtų mokyklos nežinomybė ir nerimas, kylantis iš jos, nueikite kartu su vaiku į mokyklą. Parodykite saugiausią kelią į mokyklą, tuo pačiu pratinkite vaiką saugiai elgtis gatvėje. Mokyklose yra rengiamos atvirų durų dienos, kurių metu vaikai kartu su tėveliais turi galimybę susipažinti su mokykla. Apžiūrėkite mokyklos kiemą, įeikite į vidų, pasivaikščiokite, pabūkite pirmokų klasėje, susiraskite, kur bus jų tualetai, kur sporto salė, valgykla, biblioteka. Būtų gerai, jei galėtumėte iš anksto susipažinti su būsima vaiko mokytoja, būsima klase, kur jis mokysis. Tai, ką pažįsti, jau negąsdina, kaip nežinomybė. Kiekvienoje mokykloje yra rengiamos taip vadinamos "Zuikių mokyklėlės". Būsimi pirmokėliai vasaros pradžioje kelias dienas eina į mokyklą. Čia susipažįsta su savo būsima mokytoja bei bendraklasiais. Tai daroma tam, kad vaikui būtų lengviau rudenį - jis geriau įsivaizduoja, kas jo laukia mokykloje. Dar vienas svarbus momentas - tai dienos režimas. Darželį lankantys vaikai yra įpratę prie gana tikslaus dienos režimo. Todėl rugpjūčio mėnesį patartume jį palaipsniui atstatyti, kad pradėjus lankyti mokyklą mokinukui būtų daug lengviau. Norėtųsi priminti tėveliams, kad be prašymo mokyklai būtina pateikti pažymą apie vaiko sveikatą. Svarbiausia - vaiko noras eiti į mokyklą, o visa kita - išmokstama.   Priešmokyklinio ugdymo pedagogė Irena Kringelienė

PAGIRIAMIEJI ŽODŽIAI PASAKOMS

Žmogaus gyvenimas primena knygą. Vaikystė - gražiausias jos puslapis. O kokia vaikystė be pasakos?! Tūkstantmečiais žmonijos kurtas pasaulio pasakų lobynas neįkainojamas. Pasakos grožio ir išminties gelmės neišsemiamos. Tik mokėkime tuo turtu naudotis. Pasakos pasaulis žėri įvairiomis kerinčiomis spalvomis. Tik mokėkime jas matyti ir gėrėtis. O, svarbiausia, padėkime jas atrasti savo vaikams. Mažieji visada noriai ir patikliai leidžiasi kelionėn į pasakų pasaulį. Paimkite už rankos savo mažajį klausytoją ir kartu keliaukite į svečius pas Jos Didenybę Pasaką. Vaikas nejučiomis atvers savo širdį gėriui ir grožiui, mokysis pažinti pasaulį bei žmones, džiaugsis ir liūdės kartu su pasakų veikėjais. Pasakos - tai palanki dirva emocinio išgyvenimo jausmui atsirasti. Pasakos lavina vaikų kalbą, turtina žodyną, moko reikšti mintis. Pasakos ugdo vaiko vaizduotę, fantaziją, estetinius jausmus (Š. Pero "Pelenė", A. Tolstojaus "Buratino nuotykiai"). Pasakos moko draugiškumo, gerumo (S. Maršako "Katės namai", ukrainiečių liaudies pasaka "Pirštinė"). Pasakos ugdo supratimą nebūti godiems (vengrų liaudies pasaka "Du godūs meškiukai"), parodo, kokią žalą daro tingėjimas (anglų liaudies pasaka "Trys paršiukai"), ar melavimas ( E. Mieželaičio  "Zuikis puikis"). Pasakos šildo ir jaudina, švarina ir taurina dvasią (K. K. Anderseno "Sniego karalienė", K. Čiukovskio "Daktaras Aiskauda"). Pasakos vilioja ir linksmina, paguodžia ir parodo išeitį iš sunkios padėties, moko bendrai įveikti sunkumus (lietuvių liaudies pasakos "Sigutė", "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių"). Pasakos moko mylėti ir užjausti (Brolių Grimų "Snieguolė ir septyni nykštukai", lietuvių liaudies pasaka "Jonukas ir Grytutė"). Pasakos parodo bendro darbo svarbą (rusų liaudies pasaka "Ropė"). Pasakos įrodo, kaip svarbu laikytis saugaus elgesio taisyklių, klausyti vyresniųjų nurodymų (lietuvių liaudies pasakos "Vilkas ir ožiukai", "Katinėlis ir gaidelis"). Kartu su vaiku atverkite duris į pasakų karalystę ir keliaukite jos labirintais. Kuriuo keliu bepasuksit, jo gale visada rasite laimingą pabaigą: tiesa nugalės melą, išmintis - jėgą, drąsa ir meilė - niekšybę. Kartu su vaiku patirkite dvasinį katarsį, širdimi pajuskite stebuklingą pasakos galią. Auklėtoja Nijolė Gulbinienė

ŽAIDIMAS VAIKO GYVENIME

  Žaidimas – tai pagrindinė vaiko veiklos forma. Veikla žaidimai laikomi ne dėl to, kad vaikas daugiausia laiko žaidžia, bet todėl, kad žaidimas sukelia didelių ir svarbių vaiko psichikos pakitimų, paveikia visą jo raidą Žaidimas atskleidžia, ar vaikas vystosi tinkamai. Stebint žaidžiantį vaiką ir vertinant jo žaidimą vadovaujantis tam tikrais kriterijais, galima nustatyti normalią arba ne visai žaidimų raidą, o pagal ją ir vaiko raidos ypatumus. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį ir veiklos įgūdžius, mąsto ir sprendžia įvairiausias problemas. Žaisdamas vaikas įpranta atlikti veiksmus, kurie jam bus reikalingi vėliau savarankiškame gyvenime, o lavinami įgūdžiai jį geriau parengia būsimajam darbui. A.Gučo(1994) teigimu, žaidimai organizuojami taip, kad vaiką ilgainiui įtrauktų į darbą, į tikslingą siekimą atlikti kokį nors uždavinį. Vaikui augant, suaugusieji turėtų atrinkti vis sudėtingesnių žaidimų, pratinti siekti labiau apibrėžtų tikslų. Taip žaidimas palaipsniui virstų darbu. A.Grybauskienė, R.Vasiliauskas(1985) išskiria šiuos žaidimo ryšio su darbu aspektus:
  • žaidžiant formuojasi savybės reikalingos darbui: valia, atidumas, tikslo siekimas;
  • žaidžiant mokomasi atskirų darbo veiksmų ir būdų, formuojami darbo įgūdžiai;
  •  žaidžiant žaidimus, kuriuose vaizduojamos įvairios suaugusiųjų žmonių veiklos rūšys, įgyjama žinių apie darbą, profesijas, žmonių darbo santykius;
  • žaidimui pasigaminama reikalingų žaislų, jie prireikus taisomi;
  •  žaislai tvarkomi, valomi, plaunami, mokomasi visada sutvarkyti savo žaidimų vietą;
  • darbui suteikiama žaidimo forma, pvz., tvarkoma aikštelė pamėgdžiojant suaugusiųjų darbo organizaciją.
Žaidimui grupėje tenka labai reikšmingas vaidmuo ugdant vaiko asmenybę. Žaidžiant vaiko patiriami įvairūs jausmai padeda jam vystytis kaip individualybei ir kaip kolektyvo nariui. Grupiniame žaidime jis gali identifikuoti save su kitais vaikais, išmoksta prisiderinti prie kitų. Grupėje greičiau pastebimos gerosios ir blogosios asmens savybės. Žaidžiant išryškėja vaikų visuomeniškumo bruožai. Žaisdami keliese, vaikai turi laikytis žaidimo taisyklių, paklusti bendriems reikalavimams. Taip mokosi susivaldyti, derinti savo veiksmus su viso kolektyvo veiksmais, susitarti, riboti individualius norus ir impulsus, taigi žaidimai yra ir vaiko valios, atsakomybės ugdymo priemonė. Moko padėti vienas kitam, būti kultūringiems, nuoširdiems (I.Butautienė, A.Paulavičiūtė, 2003; Z.Kontautienė,1985; A. Gučas,1990). Žaidžiant lavėja vaiko fizinės ir psichinės savybės, jis įgyja ir pagilina įgytas žinias, nes geriau pažįsta tikrovę, ją perkuria. Žaisdamas siužetinius žaidimus, vaikas perpranta profesijų vaidmenis, mokosi bendrauti, formuojasi valingą elgesį. Žaidimai ugdo įvairias savybes, kurių prireiks ateityje (V.Indrašienė,2004; A.Gučas, 1990; I.Butautienė, A.Paulavičiūtė, 2003). Parengė: Auklėtoja Rima Ručinskienė (Pagal V.Gudžinskienės, A.Palaimaitės straipsnį, žurnalas „Žvirblių takas“)

SMULKIOSIOS MOTORIKOS LAVINIMAS IKIMOKYKLINIAME AMŽIUJE

Mokslininkai nustatė, kad tarp miklių pirštukų ir sklandaus kalbėjimo, mąstymo yra glaudus ryšys. Todėl, jeigu norite, kad vaikas lavėtų, mankštinkite pirštukus. Išlavėję pirštukai padeda vaikams gražiai rašyti. Rašymui padeda ir visi pratimai, skirti pečių, nugaros, rankų raumenų stiprinimui. Užduotys rankų judesiams lavinti:
  1. Užsukti ir atsukti kamštelius.
  2. Rankas uždaryti, atidaryti (diena, naktis).
  3. Dirbti su volu (suka, vynioja).
  4. Dirbti su moliu, plastilinu.
  5. Tampyti gumą.
  6. Užsegti ir atsegti sagas.
  7. Lamdyti popierių tarp delnų, pirštų.
  8. Sukti medvarščius.
  9. Rankšluostį ištiesti ir pirštais surinkti į delną. Paleisti ir vėl surinkti.
  10. Atversti pirštais monetas.
  11. Užtraukinėti užtrauktukus.
  12. Monetą perleisti per rankas, pasukti kaip sukutį.
  13. Iš plastilino pasidaryti daug mažų rutuliukų ir vieną didelį. Juo surinkti mažus rutuliukus. Rinkti greit: takšt, takšt, takšt.
  14. Nueiti pirštukais pieštuku nuo pradžios iki galo ir grįžti atgal.
  15. Dviems vaikams sėdėti vienas prieš kitą, ar su suaugusiu ir pirštukais eiti vienas pas kitą į svečius.
  16. Karpyti žirklėmis paveikslėlius, reklamas ir pan.
  17. Sukti buteliuką. Kiek ratų apsisuks? Galima į butelį įpilti vandens (bus sunkiau).
  18. Caksėti pirštais. Jei neišeina, ant sulenktos kortelės priklijuoti butelio kamštelius.
  19. Kaišioti pagaliukus (gali būti dantų krapštukai) į skylutes (indas su skylutėmis). Gal tai ateivių laivas?
  20. Vienkartiniais švirkštais (didesniais, mažesniais) švirkšti vandenį.
  21. Sagstyti skalbinių segtukus.
  22. Rinkti pincetu vatos gumuliukus. Galima rinkti raudonus, mėlynus. Apsunkinant užduoti, gali surinkti bulvių traškučius.
Užduotys pečių, nugaros, rankų raumenų stiprinimui:
  1. Kilnoti sunkumus, perkelti juos iš vienos rankos į kitą.
  2. Ropoti nugara ant grindų.
  3. Ruonio judesys (remtis rankomis ir šliaužti atgal).
  4. Asilo šuolis (eiti keturiomis ir spardytis kojomis).
Pagal seminaro medžiagą paruošė „Nykštukų“ grupės auklėtoja Stasė Mareckienė

DIDAKTINIAI ŽAISLAI IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS

ŽAISLŲ ĮVAIROVĖ: Didaktinio žaidimo padrindas – žaislai ir priemonės. Pagal žaidimo pobūdį ir jame naudojamas priemones didaktinius žaidimus galima skirti į:
  1. žaidimus su žaislais, daiktais;
  2. žaidimus su spausdintomis stalo priemonėmis;
  3. žodinius žaidimus;
  4. žaidimus – pramogas.
Didaktiniai žaislai yra labai įvairių rūšių:
  • Liaudies žaislai: rutuliai, piramidės, grybai, dubenėliai, geldelės su rutuliukais, bobelės, „matrioškos“, kūgiški įvairiaspalvių žiedų bokšteliai, kitos mažos figūrėlės, piešimo lentos, .
  • Žaislai, skirti konstruoti, mozaika, dėlionės, matematinės, geometrinės figūros, ruletės, padidinimo stiklai, natūralios medžiagos, skysčių laikrodžiai, žemėlapiai, gaublys, žiuronai, svarstyklės, teleskopas, mikroskopas
  • Stalo spausdinti žaislai – domino, loto, kubai, kaladėlės, kortos ir stalo žaidimai, žodžių, raidžių skaitymo žaidimi, spėliojimo žaidimai, skaičių žaidimai, poriniai paveikslėliai, žaidimai „kvartetai“, šachmatų, šaškių tipo žaidimai, simetrijos žaidimai.
  • Didaktiniams žaidimams taip pat priskiriami žaidimai su taisyklėmis. Jau vien iš tokios žaidimo rūšies pavadinimo galime suprasti, kad tai yra mokomieji žaidimai. Taisyklės reglamentuoja žaidimo tvarką: žaidimo pradžią, eigą, pabaigą, žaidėjų veiksmus ir pan.
  • Žaidimai mįslės „Kam ko trūksta“, „Kam ko reikia“.
  • Prie didaktinių žaislų priskiriami ir įvairūs galvosūkiai, labirintai.
LAVINAMASIS, UGDOMASIS POVEIKIS VAIKUI: Lavinamieji žaislai lavina konkrečią sritį: pavyzdžiui, gyvunėlių loto, kur žaidžiama kortelėmis su gyvūnų atvaizdais, lavina atmintį, atpažinimo įgūdžius. Konstruktoriai gerina vaiko motoriką, erdvinį mąstymą. Svarbiausia, kad žaislas skatintų vaiką veikti, pažinti, būti savarankišku, ieškoti, tyrinėti, ir, žinoma, džiaugtis. Didaktiniai žaidimai skiriasi savo paskirtimi: vieni iš jų tobulina vaiko klausą, kiti – kalbines funkcijas, kiti – padeda rasti ir nustatyti priežastinių ryšius, lygina, gretina, dar kiti – aktyvina ir turtina vaiko žodyną, moko bendrauti. Žaidžiant didaktinius žaidimus su žaislais, paveikslėliais, įvairiais daiktais, ar daiktų pakaitalais lavėja vaiko pažintinė veikla, pastabumas, mokoma koncentruoti dėmesį, ugdomas vaikų savarankiškumas, sprendžiant įvairias užduotis, bei kūrybiškumas. Didaktiniu žaidimu vaikas ne tik įgyja naujų žinių, bet ir įtvirtina jau gautas žinias, įgūdžius. ŽAISLO ATITIKIMAS AMŽIAUS TARPSNIUI: Žaislas – t.y. jo sandara, spalva, matmenys, svoris, turi atitikti vaikų amžių, amžiaus tarpsniui būdingus ypatumus. Vyresniems vaikams labiau tinka žaislai, turintys daugiau detalių, kurias jie gali kūrybiškai keisti viena kitomis, tie kuriuos galima išardyti, keisti ir panaudoti įvairiuose žaidimuose. Parinkdami vaikui žaislus, visada galime paveikti jo polinkius ir paraginti vaiką veikti tam tikra kryptimi. Su tuo pačiu žaislu gali žaisti įvairaus amžiaus vaikai, tik žaidimo užduotys turi būti kitos. Tuomet nuosekliai gausės vaiko žinios, jis įgys naujų įgūdžių ir mokėjimų. TEIGIAMAS IR NEIGIAMAS POVEIKIS VAIKUI: Pagrindiniu kriterijumi renkant žaislus lieka vaiko amžius, su tame amžiaus tarpsnyje būdingais žaislais. Žaislas turi nekelti grėsmės sveikatai, atitikti higieninius reikalavimus. Taip pat atsižvelgti į žaislų skaičių – neperkraunant vaikų jais. Pedagoginiu požiūriu yra daug naudingiau, kai vaikas ne laksto nuo žaislo prie žaislo, bet išmoksta kuo daugiau veiksmų su vienu, išmokdamas jį panaudoti skirtingoms rolėms. Daugiausia naudos didaktiniai žaislai duoda tada, kai šalia žaidžiančio vaiko yra suaugęs žmogus. Labai svarbu laikytis didaktinių žaidimų laipsniškumo, mokyti nuosekliai, atsižvelgti į vaikų amžiaus sąlygojamas vaiko galimybes. Visi šie žaidimai naudingi tuo, kad vaikas mokosi skirti bendra ir atskira, nustatyti visumos dalį, dalis jungti į visumą, įsisavina naujas sąvokas, įpranta žaisti kolektyviai. Parengė auklėtoja Kristina Jančiūtė
Informacija atnaujinta — 2016/11/16 << ATGAL

Žodinė paieška

Planuojami renginiai

Spalio  2017
Pi An Tr Ke Pe Še Se
   
  1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  
Spa 19, 2017 - Kt
Siauliai LT
5°C
Vėjas 2 m/s, ŠV
Spaudimas 762.82 mmHg
Drėgnumas 100%
Debesys -
tre ket pen šeš sek
5/5°C
8/7°C
9/4°C
7/5°C
10/10°C

ŠIAULIŲ LOPŠELIS DARŽELIS „PASAKA“
Darbo laikas: 8.00 – 17.00
Įstaigos tipas - ikimokyklinio ugdymo mokykla
Ugdomoji kalba - lietuvių

Im. kodas: 290527520
Ats./s.: LT 5273 0001 0075 738757
AB bankas "Swedbankas" , b. k. 7300
Direktorė - Neringa Baršauskienė

Statybininkų g. 7, LT-78225 Šiauliai
Mob. tel.: +370 650 95362
Mob. tel.: +370 650 95326
El. paštas: pasaka@splius.lt

2017 © Šiaulių l-d „Pasaka“
NEĮGALIESIEMS